Kretoje gerai. Gerai gulėti pleže išvertus bambas, gerai ir pakeliauti. Tiesa, iš tiesų turistų nepaliestų kampelių reikėtų labai atidžiai paieškoti. Dauguma vietų vienaip ar kitaip išvaikščiotos, išmatytos, išragautos. O ko tikėtis – ši sala yra antra labiausiai lankoma turistų Graikijos sala? 2018 nusileido tik Santoriniui.
Salos ilgis vos 260km, o plotis – nuo 12 iki 60km. Bet neapsigaukite, 40km būna tenka valandą važiuoti. Ypač kai pasirenkate maršrutą, vingiuojantį kalnų serpantinais. O jų čia nekukliai.
Kadangi važiavome su teniso entuziastų grupe, keliavimui po salą turėjome nusimatę vos kelis vakarus. Dienas Andrius leido kortuose, o mes su Nika pleže. Todėl labai džiaugiuosi viešbučio pasirinkimu – erdvūs kambariai (su normalaus dydžio spintomis ir spintelėmis, netgi vonioje), išties švaru ir stilingai įrengta, keli baseinai, pležas, didžiulė zona vaikams žaisti ir šviežias maistas. Jeigu ieškosite, kur apsistoti, mano rekomendacija būtų Aldemar Royal Mare. Viešbutis randasi apie 20-30 min nuo oro uosto, panašiai ir iki Kretos sostinės Herakliono. Jeigu žaidžiate tenisą – čia yra nemažai kortų, kuriais galite džiaugtis už papildomą mokestį (šiaip teoriškai turėtų būti nemokamai, bet kai kortai itin paklausūs, kaip buvo mūsų atveju, teko primokėti).
TAI KĄ VERTA PAMATYTI?
Kadangi, kaip minėjau, keliavimui neturėjome nusimatę daug dienų, gerai išnaršyti salą neteko.
Bet kelios rekomendacijos iš mano pusės visgi yra.
Tiesa, kad ir kaip įnirtingai stengiausi, nei vienos itin unikalios, mano vienintelės atrastos vietos šiame sąraše nėra.
TezTuro gidė rekomendavo kelias išvykas, tad vadovaudamasi brošiūra pasirinkau vieną „labai unikalų” kelionės maršrutą ir nusprendėm nuvyktį savarankiškai.
Rethymnas (Retimnas)
Keliavome pakrante, kur atsivėrė nuostabūs vaizdai į jūrą. Kreta – sala skalaujama 4 jūrų. Taipogi vynuogynai ir avių/ožkų auginimo laukai.
Pats Retimno miestas – nors ir gražus, bet labai jau turistinis. Gatvelės siauros, venecijietiško stiliaus architektūra, gausu stilingų Tavernų, parduotuvyčių. Peščiomis pasieksite tvirtovės griuvėsius, iš kurių atsiveria panorama į miestą (įėjimas mokamas, antrą kartą tikrai nemokėčiau). Netoliese yra vienuolynas, jo neaplankėme, bet skaičiau, kad irgi vertas dėmesio. Tad keliaut į šią pusę gal ir verta, jeigu apsistojote kur nors netoliese, bet tikėtis didelio “vau” neverta.
YAMAS! (į sveikatą)
Antrąją kelionę suplanavau pas vietinį vyndarį, kur 7 hektarų dydžio laukuose plyti vynuogynai ir alyvmedžiai. Degustaciją apėmė 4 vietoje gaminamus vynus: nuostabus švelniai gazuotas baltas, rožinis, 2010m raudonas ir desertinis. Taipogi gavome paskanauti jų vietoje spaudžiamo alyvuogių aliejaus. Turo ir degustacijos kaina žmogui – 7eur.
Ekskursiją ir degustaciją vedė pats savininkas, ketvirtos kartos savo šeimos atstovas. Šią vietą atradau googlindama. Nėra ji labai nepaliesta turistų, bet dėl savo lokacijos gana sunkiai pasiekiama, tad autobusų čia nesutiksite (mes specialiai pasirinkome ilgesnį kelią, vingiuojantį per kaimus, tad sugebėjome ir pastresuot pasiklydus siaurutėlėse kalnų miestelių gatvelėse, ir pasigrožėt vietinių gyvenimu, o nuo kalnų serpantinų atsiveriantys panoraminiai vaizdai į vynuogynus ir alyvmedžius – neįkainojami). Iš anksto bookinti nereikia, tiesig atvažiuokite jų darbo valandomis.
žydintis alyvmedis 
Knoso rūmai
Atgal važiuojant užsukome į Knoso rūmus. Ši vieta įeina į Kretos “must visit sąrašą”. Nuo vynuogyno – 10km. Atvykome valandai likus iki uždarymo (dirba iki 20:00), tad turistai buvo išsivaikščioję, uolienomis žaidė saulėlydis, o aplinkui laisvai slampinėjo povai. Tokiose vietose rekomenduočiau nepataupyti gidui, visgi daug prasmingiau praleisite laiką, nei vaikščiodami po kažkokius karaliaus Mino rūmų griuvėsius, kur pagal legendą gyveno Minotauras.
Kaina žmogui – 15eur, vaikam nemokamai.
Sūrio galaktika
Paskutiniąją dieną aplankėme “Cretan Olive Oil Farm”, kur su vietiniu “shepardu”gaminome sūrį. Nesitikėkite aptikti tikros fermos, čia suturistintas muziejus-ūkis, bet šiaip patirtis visai smagi.
Gavome pamelžti ožkas, puikiai angliškai kalbanti vertėja papasakojo ne tik apie sūrio gaminimo subtilybes, bet ir šiek tiek Kretos istorijos. Įdomus faktas – Gala graikiškai reiškia pienas. Tad žodis Galaxy – pieno kelias.
Gaminome ir skanavome dviejų rūšių sūrį : Malaka ir Staka.
Vienasm minkštas, birios tekstūros, kažkuom panašus į Mocarelą. Staka – kažkas tarp jogurto ir varškės. Skanūs ir švenūs sūriai gaminami iš ožkos pieno. Dėl žalumos trūkumo, saloje pagrinde auginamos avys ir ožkos, karvių pienas importuojamas.
Taipogi buvom pavaišinti vietiniu Mezze (gr. užkandis): džiūvėsėliais, alyvuogėmis, kelių dienų brandinimo sūriu ir Rakija (vietinis brendis). Moterys gavo medaus, o vyrai klasikinę.
Šią patirtį, kaip ir kitas (maisto gaminimas ar lipdymas iš molio), reikia rezervuoti iš anksto internetu. Geriau prieš kelias dienas, galėsite pasirinkti norimą laiką.
Kaina – 15euržmogui, vaikams nemokamai.
Dzeuso ola (Dikti kalnas) ir Lasičio pynaukštė.
Iš sūrio gaminimo pamokėlės movėme tiesiai į kalnus. Tiesa, jeigu turite laiko, pavaikščiokite po Nikolaou miestą, pasimėgaukite vietiniais pležais.
Mes pasirinkome ilgesnį kelią, vedantį per kalnus. Pagal google mapsus užtruksite 10min ilgiau, bet tikrai nenusivilsite. Viso kelionė apima apie valandą, bet realiai gavos pusantros.
Vingiuotais kalnų keliais pasieksite lygumą, kurioje daug vėjo malūnų. Tiesa, dauguma jau nugriuvę ir nebesisuka, tad didelio įspūdžio čia nebuvo. Mane gal labiau sužavėjo stūksančios snieguotos kalnų viršūnės.
Norint pasiekti Dzeuso olą, teks užkopti į kalną. Vingiuotu ir gana slidžiu takeliu teks paprakaituoti. Nepamirškte sportbačių ir jokiais būdais nevilkite į viršų švarkelių ar kitokių daiktų. Kopdami į kalną taip užkaisite, kad nusileidimas į olą bus tikra atgaibva. Tiesa, butelys vandens nepakenks. Nors pakeliui bus nemažai kavinukių ir prekyviečių.
Taipogi galite pakankinti asiliuką ir užjoti į kalną. Arba įkinkykite tėtį.
Vaizdas viduje tikrai vertas kopimo. Laipteliai, kuriais lipsite žemyn, šlapi ir slidūs, o turėklai vietomis glitūs. Jautiesi kaip tikram urve. Pagal legendą šioje karstinėje oloje gimė ir užaugo Dzeusas. Ola nusagstyta stalagtitais ir stalagmitais, o pačioje apačioje – ežerėlis. Meskite monetą, jeigu norite grįžti, nors vieno nusileidimo čia pilnai pakanka.
Į urvą įėjimas 6 eur žmogui, vaikui nemokamai.
Visoms šioms kelionėms mes išsinuomavome Wolksvagen polo (kaina – 150Eur trim parom). Visi draudimai įskaičiuoti, naujas automobilis, automatas, vaikiška kėdutė ir du vairuotojai. Šiaip Tripadvisor buvau radus ir pigesnių variantų, bet kadangi mašinos mums reikėjo iš viešbučio, o ne oro uosto, daug opcijų neturėjome.
O KĄ GI VERTA PARAGAUTI?
Apie Graikiškus pusryčius jau pasakojau šiame straipsnyje. O čia peržvelgsiu Kretos gastronominę pusę aplamai.
Maistas Kretoje – sveikas ir itin šviežias, paskanintas įvairiomis žolelėmis ir daržovėmis ir būtinai nekukliai alyvuogių aliejaus – Kretos pasididžiavimo. Receptai nėra itin komplikuoti, keliauja iš kartos į kartą ir yra labai svarbi Kretos kultūros dalis.
Čia verta paragauti bent vienos iš sūrių rūšies – graviera, myzithra ar anthotiros. Gaminami iš avies bei ožkos pieno, jie drąsiai gali konkuruoti su garsiąja Feta. Iš viso Kretoje man Feta net nepatiko, o vat vietinio sūrio negalėjau atsivalgyti.
Ir avys. Ten visur ganosi avys bei ožkos – nu kaip įmanoma jų sūrio nevalgyt :))
Kreta gali pasigirti ir labai geros kokybės medumi. Ypač čiobrelių, vienas ar sumaišytas su riešutas – tai nuostabus pusryčių komplimentas.
Dominuojančios žolelės. Čiobrelis, raudonėlis, mairūnas, ramunėlė, mėta, levanda, rozmarinas, bazilikas na ir daug visokių pavadinimų ,kurių nežianu vertimo.
Alyvuogių aliejus Kretoje kaip koks vanduo – pilna ir pila visur. Spaudžiamas iš smulkių alyvuogių, augančių tik Kretos saloje. Asmeniškai aš mėgstu kartesnius išraiškingus aliejus, o kiek teko ragauti – čia juos gamina švelnesnius (maišo žalias ir juodąsias – sunokusias alyvuoges). Kadangi prieskoninės žolelės čia irgi labai populiarios, nenustebkite aliejaus butleyje įmerktas rozmarino ar čiobrelio šakeles.
Sraigės. Must try. Vienos skaniausių mano ragautų. Ką čia – skaniausios.
Aviena ir triušiena. Šių reikalų neragavau, bet vyras sakė fantastiški. Taipogi patiekalai su aštuonkoju, kalmarais, žuvis.
Pupos ir pupelės.
Duona ir džiūvėsiai. Ir duoniniai sausainiai. Duona manęs asmeniškai nesužavėjo (turbūt nesusidūriau su tikrai naminiu reikalu), bet džiuvesėliai skanūs. nors labiausiai man patiko sausainių tekstūros duoniukai, aplivinti sėklomis.
Miesžinius džiūvėsius ne tik valgo apšlakstę alyvuogių aliejumi, bet gamina ir Dakos. Tradicinį užkandį su pomidorais ir sūriu Lai jūsų neapgauna šis kukliai atrodantis „sumuštinukas”.
Sluoksniuoti pyragai ir pyragėliai su įvairiais įdarais. Ypač su sūriu.
Kretos sūrio pyragėliai Kaltsounia gali pasirodyti niekuo neišsiskiriantys, tačiau Kretos sūrio pyragėliai yra unikalūs. Jie gaminami iš naminės tešlos, į vidų dedant įvairaus tradicinio sūrio. Šis mažas šedevras užbaigiamas ant viršaus užpilant šaukštelį medaus.
Vynas Kretoje vietinis, jį ir skanaukite. Alus irgi neblogas, o taip pat nesunkiai rasite nealkoholinių gėrimų.
Stipresnių gėrimų mėgėjai galės pasidžiaugti vietine Rakija (gaminama iš vynuogių). Arba Metaxa.
Jogurtas ne tik pusryčiams, bet ir desertui. Na ir nepamirštam Nikos favorito – šaldyto jogurto.
Labai populiarūs pacukruoti vaisiai kaip būna vyšnios sirupe). Juos deda ant desertų, maišo su jogurtu ar valgo vienus.
Baklažanai. Visais būdais, visom formom. Niam.
Visokios įdarytos daržovės. Dažniausiai tai pomidorai ar vynuogių lapai. Ir dažniausiai įdaras būna iš ryžių ir kažko.
Ir pabaigai keli video žiniom apie vietinį maistą papildyti: