Kai Andrius pasakė, jog jo laukia kelionė į Pietų Afriką (PAR) ir aš galėčiau prisijungti, jau googlinau orus😅 Juokauju, na bet tikrai nė sekundei nesudvejojau dėl šios kelionės. Nors kelionė į Pietų Afriką niekad nebuvo man TOP destinacijų sąraše. Apart Madagaskaro. Nežinau kodėl, bet jaučiu nenusakomą trauką šiai šaliai. Jau trys metai. Kaip ir Vietnamui. Vietnamas atrodo kiek realiau išpildomas reikalas artimiausiu metu.
Taigi apie PAR nežinojau nieko. Nieko nežinojau apie istoriją, klimatą, žmones net sėdėdama lėktuve. Tik faktą, jog nusileisiu vienoje pavojingiausių sostinių pasaulyje. Johannesburgas tikrai nebūtų mano pasirinkimas kelionės pradžiai, bet vyras ten vyko su ISM studijom, tad turėjau kelias dienas dar pasimalti po šį miestą.
PATARIMAS. Kelionė į Pietų Afriką yra apie patirtis, tad jokių vertingų papuošalų (aš net vestuvinį žiedą palikau), brandinių daiktų nesivežti. Jokių fancy rankinių, batų ar daiktų su šviečiančiais logotipais. Aplamai visoj Afrikoj geriau nesišviesti, ne tik Johannesburge. Yra labai skudžiai gyvenančių žmonių, kurie dėl maisto nepagaili žmogaus gyvybės. Taip, dažnu atveju gali baigtis ne tik apiplėšimu.
JOHANNESBURGAS
Važinėjome tik UBERIAIS, nes tai „patikrintas” taxas, Boltų ir pan nieks per daug netikrina. Ir tai girdėjome istorijų, kaip padavėjai restoranuose susimokę su plėšikais, Jeigu mato, jog esi labiau pasiturintis, informuoja, su kokiu uberiu išvažiavai, tave paseka ir užpuola. Tuščiose gatvėse taksai dažnai net nestoja per raudoną vakare, kad kas nepribėgtų neapiplėštų.
Žiauriai vargino nuolatinė įtampa, ar nieks neužpuls, neapvogs ir pan. Nesijauti saugus net viešbutyje. Ir ten nuolat dingsta elektra. Nes jos šalyje trūkumas.
Todėl net ir gatvės neapšviestos.
Be galo sekina nuolatinė įsitampa, kad tavęs neužpultų, neapvogtų. Net viešbučio kambary nesijauti iki galo saugus.
Visgi, kartą gyvenime pamatyti Johannesburgą manau vertą. Ne daugiau. Ir ne vienam.
Spalį pradeda žydėt Džiakarandos, iš Portugalijos importuoti medžiai, ir miestas nusimargina violetiniais žiedais⚜️Jeigu jūsų kelionė į Pietų Afriką tokiu pat metu – tikrai retai pasitaikantis reginys. Visgi oro man norėjosi šiltesnio, nuolat vbis nutikdavo lietus, o maudymukų taip ir nebuvo progos išsitraukti.
⚜️Miestas sukurtas lygioje vietoje, kai prieš 130 metų aptikta aukso. Čia atvykę baltieji pastatė miestą, sukūrė infrastruktūrą, apsodino žaluma. 1994 perversmo metu didžioji dalis centro buvo užimta, o kadaise prabangiuose verslo kvartaluose dabar gyvena nusikaltėliai, įkėlus koją, didelė tikimybė negrįžti.
Mes pasiėmėm dienos ekskursiją per Tripadvisor. Automobiliu keliauti su vietiniu gidu saugiau, nors ten susipažidome su ambasados atstove, tai ji rekomendavo ir geltonąjį „HOP ON, HOP OFF” autobusą.
KELIONĖ Į PIETŲ AFRIKĄ:
ROADTRIPO DIENORAŠTIS
1 diena. Santa Lucia ir begemotų reikalai
Iš sostinės Johannesburgo leidomės į 10 valandų kelionę Santa Lucia link. Pagaliau.
🚌Į Santa Lucia su mumis keliauja Francois su žmona Miranda, jie Olandų, pirmųjų PAR kolonistų kilmės. Dabar vadinami Afrikaans, tautinė mažuma. Jie mūsų gidai. Kelionę mums sudarė 20 metų PAR gyvenantis Gintaras. Mūsų maršrutas gana intensyvus
Kaip spirgiai aliejuje tartame mikriuke, kuris šokteli pusmetrį aukštyn sulig kiekvienu grioviu. Francois kaip tyčia nelėtina liedamas pasakojimus apie Pietų Afrikos politinę sistemą bei gyvenimą Johannesburge ir atsiprašinėdamas, kaskart mum pašokus tiek, jog galvom liečiam lubas.
Nauja pažinti Pietų Afriką olandų akimis, kurie buvo išguiti kiek vėliau į PAR atvykusių britų. Skauduliai jaučias dar šiandien.
☝️Beje, jų tarpusavio karas vadinamas pirmuoju moderniu karu, kur buvo naudojamas kamufliažas bei koncentracijos stovyklos.
Prie Francois prisiminimų dar grįšim kitą vakarą, kai vyno taurės draugijoj pakvietė mus leistis jo vaikystės takais.
🦛SANTA LUCIA pasiekėm pliaupiant lietuj. Aplink džiugesys – lija pirmą kartą po 3 mėnesių sausros.
🛥Upe leidomės pasižiūrėti, kaip gyvena begemotai, jų miestelyje 1200. 1000🐊, bet pastarųjų nesutikom, tik begales įspėjimų. Labai laiku pabaigiau skaityti „Ten kur gieda vėžiai”🦞. Jaučiausi atsidūrusi knygos epizode.
☝️begemotai, vieni pavojingiausių gyvūnų žmonėms.
Pietų Afrikoje jie nužudo nuo 3 iki 5 tūkstančių žmonių per metus.
🦛Begemotai nemoka plaukti, jie eina dugnu. Mažylius užsikelia ant nugarų.
🦛Gyvena grupelėm: patinas ir visos jo damos. Jeigu begemotė atsiveda berniuką, į bandą su juo grįžti negali, šeimoje gali būti tik vienas alfa.
🦛 Sausumoje begemotai sugeba bėgti 40km/h greičiu.
🦛 Mityba? 40kg žolės per dieną, o jų išmatom minta krevetės🦐
🌞Rytą pasitikome žygiu link Indijos vandenyno. Maudynių nebuvo – tikimybė tapti ryklio laimikiu nuvijo šią idėją tolyn. Visgi įkvėpti vandenyno energijos gera.
Gera girdėt bangų mušą galvoj.
Saulei kepinant skruostus keliavom atgal ir kilo mintis mūsų keliavimo filosofijai apibūdinti: mažiau patogumo, daugiau lokalumo.
2-3 dienos. ESWATINI arba EX’SWAZILENDAS
Čia gyvena turtingi žmonės. Vargšai turtais, turtingi gyvenimo džiugesiu. Taip juos apibūdino Francois žmona, pakrikštykim ją Miranda. Kelionė į Pietų Afriką negali būti be mikrovalstybės, esančios jos viduje, aplankymo. Nors tiesą sakant – gali, tikrai nesakyčiau, jog pamatėme kažką labai jau wau.
Nepasakyčiau, kad visi čia atlapaširdžiai, kaip kokiam Tailande, bet akyse pilnatvė.
Lyg gana to, kiek yra.
🛂Dvi tetulės, tikrinančios pasieny mūsų pasus, netikėtai ištiesia telefoną su išgooglintom foto iš Lietuvos. Vis klausia, kodėl mes palikom šią beautiful šalį?
Sustojam vietos turgely, tokia tipinė turistų shopping stotelę. Pardavėjai stebina savo apatiškumu. Įdomu, mes jiem neįdomūs ar čia kaltas sekmadienis? Kad jau nieko nenusipirkom, nusifotkinau šiaip prie gražios sienos :))
🐄Francois mums sako valandėlę pasiganyti po vietos turgelį.
Pasiplepam su vietos drožinėtojais, čia pat gaminančiais daiktus, kurių veikiausiai gyvenime niekada neprireiks. Beveik susigundau nusipirkt medinę žirafą ir terbą iš perdirbto peto. Pradeda lyti, tad judam tolyn. O atminty užsiliks jaukus pokalbėlis su tašyčių pynėja ir aplink ją ropinėjančiu leliuku. Sugėlė, kaip pasiilgau savųjų🐯
🐒Ryte beždžionėlių šeimyna smalsavo, kaip aš mankštinuos. Nedrąsiai nuo medžio šakos atitipeno ir mama pasikabinus leliuką ant pilvo. Mano instagrame rasi smagų video su šiuo ryto nuotykiu :)
Eswatini nedidukė šalis South Afrikoje, maždaug pusė Lietuvos👇
🛖 Čia įteisinta poligamija. T.y. Vyras gali turėti ne vieną žmoną. As long as gali jas išlaikyti ir pirmoji žmona neprieštarauja.
🛖 Karalius turi 14 žmonų, visgi gyvena su savo mama. Rūmų nėra, veikiau namas. Turtingumą šioje šalyje parodo žmonių skaičius, o pasipuikuojama automobiliais arba drabužiais.
🛖Šalyje yra vienas lėktuvas. Tik vieną kartą per dieną yra skrydis į Johannesburgą ir atgal.
🛖Sakydama nedidelė, gal kiek juos sumenkinu, juk turi 1.5mln gyventojų.
Važiuojant link viešbučio Francois pasakoja apie EU sponsorshipą, kad vaikai privalomai lankytų mokyklą, apie tai, kad karalius ministrais paskyręs tik savo giminaičius ir taip Europai pripučia miglos, kiek teigiamų pokyčių vyksta vyriausybės valdyme. Man šios temos kiek per sudėtingos atostogų metu, tad pro langą stebiu bakūžių kontrastus.
Vargšai turtais, turtingi gyvenimo džiugesiu.
Nors 3⭐️, viešbutis be galo žavingas, o žydinčios Džiakarandos pro langą atperka net užstatą už feną💜Beje, feno reikalas kartojosi gana dažnai. Taip pat reiktų paminėti kad ten kitokios rozetės ir vargu ar perėjimą pavyks nusipirkti LT, oro uoste irgi neišlaidauki – viešbutyje greičiausiai bus normali rozetė, o jeigu reiks už eurą nusipirksi prekybcentryje.
Vakare Francois atveria širdį, kaip augdamas net nesusimąstė, jog pasauly juodieji ir baltieji gali gyventi kartu. Apie nacių įtaką to meto valdžiai, apie privalomus nešioti juodiesiem pasus, apie aperheimą, kuris tesės iki pat 94tų. Apie tai, kad šiandien viskas taip apsivertę, jog baltieji yra engiami ir klausimas, kiek dar turės teisę būti šioje šalyje. Nesu tikra, kiek tai engimas, kiek drastiškas valdžios bandymas išlyginti situaciją. Visgi ant valdžios stumia visi – tiek baltieji, tiek juodieji. Viskas faina, kad dabar vsų rasių teisės išsilygino, tačiau šalyje klesti žiauri korupcija.
Brėkštant aušrai leidomės į dar vieną žygį, šįkart prie krioklio. Moliniu taku pasiekėm vietinį kaimą. Toks Rumšiškių tipo reikalas ir iškart prisistatė apsnūdęs vietinis gidas supažindinti mus su Eswazi genčių papročiais.
Pasiekę krioklį supratom, kaip laikas ištirpo. Reikia pradėt prašyti pusryčių išsinešimui.
Pakeliui užsukome į stiklo gamyklą. Darbas sunkus. Darbininkai vis gaudo mano žvilgsnį, o tada moja ir šypso atgal. Noris nudirt į šoną akis, bet drauge labai malonu tokia šiluma ir nuoširdumas, tad moju atgal kaip mažučiam vaikam. Norėčiau, kad ir mūsų žmonės drąsiau eitų į kontaktą su kepyklos svečiais.
Prieš paliekant Eswatini aplankėm dar vieną kaimą. Visai ant pasienio. Pradžioje net susitvarkėm visus reikalus su pasais, o tada ėjome žiūrėti šou. Šiti turistiniai reikalai nemirtingi, visgi turiu pripažinti – šilta širdy pasikračius drauge su vietinėm moterytėm.
Tik Afrikoje pasieny tave išlydi vištos.
4 diena. KANJONAS (☝️3 pagal dydį pasaulyje)
Kosminė diena, savyje sutalpinusi kelių valandų haiką urvais ir kalnais dar prieš pusryčius, visus kanjono (☝️3 pagal dydį pasaulyje) turistinius must visit ☑️ ir dar vakarinis safaris Kriugerio parke!🤪🤪
Apsistojome labai lėvame viešbutyje, labai fainoje lokacijoje. Nėra jis negyvenamas, tačiau tikrai ne 4 žvaigždučių. Toks nuomojamos kaimo turizmo sodybos Aukštadvaryje stiliukas. Tik mes tokiose nakvodavom 11 klasėje😅
Na bet ką čia bambėsi, kai pasieki galutinį tašką visiškoje tamsoje ir viskas apie ką gali galvoti yra maistas ir lova. Ankstyvą rytą leidomės į pasivaikščioti po kalnus: yra galimybė išsirinkti iš 3 trasų. Atsižvelgiant į tai kiek turi laiko ir koks patyręs haikintojas esi. Mes sumakalavome visas tris į vieną žygį.
Ir pagaliau sulaukiau dienos, kai pravertė vaikystėje išlavinti laipiojimo tvoromis įgūdžiai. Kelionė į Pietų Afriką man dovanojo supratimą, kad man labai patinka haikinti.
Papusryčiavę važiavome apžiūrėti kelių must visit. Tai buvo Upių reikalas, Dievo langas ir Nusileidimas į tarpeklį (po mūsų rytinio haiko šis buvo visiškai waist of time, nebent esi su mažais vaikais ar planuoji bungee jump‘ą – tada verta apsilankyti).
Dar pagal planą turėjome aplankyti du krioklius, bet Francois pasiūlė iškeisti juos į vakarinį pasivažinėjimą Safaryje (pas mus buvo suplanuoti tik du rytiniai pasivažinėjimai iki pietų). Čiupom šią progą ir po šiokių tokių vargų išjudinti biurokratinę sistemą, pasitikome saulėlydį laukinių gyvūnų apsupty.
Jeigu išminusuosim safarį, iš visko rytinis haikas man labiausiai įsiminė. Būtinai keliaukite prieš pusryčius, tada nieko nesutiksite, o dar galimybė išsimaudyti kalnų upelyje..💞 Aišku, vanduo ledinis, bet prieš tai gerokai apšilsi kopinėjant.
Man visad atrodė fenomenalu, kaip gi daug visko telpa į vieną atostogų dieną?! O namie dienos pralekia akimirksniu.
5-6 diena. KRIUGERIO PARKAS
Kriugerio parko dydis: 1/3 Lietuvos. Įsivaizduojate Izraeilio dydžio nacionalinį parką??! Iš tiesų, neklysta tie kurie sako, jog Safaris yra MUST važiuojant į Afriką. Taip, dramblius, liūtus, beždžionėles visi matėme zoologijos sode, tai kas čia tokio ypatingo? Neįmanoma nupasakot žodžiais jausmo, ką reiškia būti greta laukinio gyvūno. Tuo pačiu užvaldo ir didelis azartas, surasti ir išvysti kuo daugiau, kuo retesnių ir pan. Kaip pas mus visi varo grybauti su šeimom, taip Afrikoje šeimos susipakuoja šaltkrepšius ir važiuoja pasivažinėti į Kriugerio parką.
Safaryje ne tik tu stebi, bet tu jautiesi nuolat stebimas gyvūnų. Mus labai nustebino tai, kaip jų kailis veikia kaip kamufliažas. Protu tu kaip ir tai suvoki, tačiau zoologijos sode napamatysi, kaip dramblys gali susilieti su krūmokšniu.
Mes apsistojome viešbutyje 20 min nuo Kriugerio parko, tačiau galima surasti keletą bungalow tipo apgyvendinimų vietoje, taip pat ir egzotiškesnių variantų – yra kempinimo opcija arba nakvynė traukinyje ant traukinio bėgių. Labai kūl, nors ir fancy.
Kadangi ši viešbučio išvarai 5 ryto, parke būni iki popiet (15 val), tada dar kokia ekskursija ar šopingas mieste, vakarienė, tai realiai grįžti vakare jau sutemus. Mes viešbučio teritoriją apžiūrėjome per pusryčius prieš check out’ą.
Turėjome vieną vakarinę ekskursiją (iškart po „Kanjono” dienos vakare) ir dvi rytines. Vakare sudalyvauti Safaryje buvo gana spontaniškas, tačiau tikrai vertas skirto laiko sprendimas. Nežinau, ar sėkmė ar kaip, bet tąkart gyvūnai lipo vienas ant kito :)) Galvojome, ką mes veiksim likusias dvi dienas, jeigu čia tiek daug pamatėme jau per pirmą vakarą.
Visgi, pasirodo, mes tiesiog buvome lucky 😅
Patiri ne tik visą parką magiškai apšviečiantį saulėlydį, tačiau turi progą paieškoti gyvūnų ir sutemus, su žibintuvėliais. Tiesa, patirtis nėra super faina, nes sėdi atvirame automobilyje su lempa, į plaukus, veidą, nuolat trankos i vabzdžiai😀
Taip pat rekomenduočiau kasdien važiuoti su skirtingu gidu. Mes turėjome tris ir visi jie pasakoja labai skirtingai.
Pirmasis buvo labai local vyrukas, pasakojęs per emocinę prizmę, sakyčiau labai net asmeninę; antrasis atrodė kaip iš teliko išlipęs National Geography vedėjas, tokio turinio nekukliai ir pažėrė, o trečiasis – su didžiausia darbo patirtimi, tikras parko senbūvis, kuris kalba nedaug, bet „sumedžioja” visus gyvūnus. Jo devizas – būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku pirmam. Su juo pamatėm visus mums likusius gyvūnus: raganosį, krokodilą, leopardą net neieškotus laukinius šunis, kurie pasirodo yra tikra retenybė.
KĄ RENGTIS Į SAFARĮ?
Sluoksniuoki! Ryte vėsu, dieną pasidaro labai karšta, tačiau važiuojant atvirame džipe – vėjas atgaivina, tad geriausias variantas rengtis kopūstiškai – nuo marškinėlių iki striukutės.
Batai? Realiai didžiąją dalį praleisi mašinoje, tad aukis ir renkis taip, kad jaustumeis patogiai, nebent nori fainiai atrodyti nuotraukose. Šiaip fainai atrodo kerziukų tipo suvarstomi batai, labai liūdėjau, kad savo neįsidėjau.
Skrybėlė? Kas stebi mane instagrame, matė, kad labiausiai tai stresavau dėl skrybėlės. Tiesą sakant, tai vienintelis dalykas kuriam ruošiausi kalbant apie šią kelionę 😅🤷♀️
Na tai toks must safario atributas, tačiau tikrai nėra gyvybės ir mirties klausimas ją turėti. Jeigu kas – galite nusipirkti ten vietoje.
Bet ką rekomenduočiau – kepyrė su virvele, nes važiuojant vėjas didelis, nereiks stresuot ir vis prilaikyt jos.
KĄ PASIIMTI SU SAVIMI Į SAFARĮ?
- Geras fotikas. Normalus. Neįsivaizduoji kaip save ėdžiau, kad palikau saviškį namuose.
- Jeigu jau ne geras fotikas, tai geras telefono fotikas ar go pro.
- POWERBANK (aš tokia kur „aij” ir po to skolinas.. 😅tai jeigu tavęs neparina kaulyti iš kitų ebergijos, gali nesivežt😀)
- Skancksų ir gėrimų į kuprinę. Taip sustosite spec kempinimo zonose, kur visko galima nusipirkti, tačiau gerai rytui turėti vandens, termosiuką su arbata (tiesiog geneali mano idėja buvo), riešutukų ar pan skacksų. Vėlgi, labai daug neįsidėkite, nes automobilyje maisto nepaliksite kai bus sustojimas – beždžionės gali nugvelbti, tai tenka kuprinę tampyti su savimi.
Taip[ pat nepamirški, kad viešbutyje gali paprašyti suruošt pusryčių paketus. - Kuprinė. Gera patogi kuprinė.
- Vietoje galima nusipirkti žurnaliuką, kuriame surašyti visi Kriugerio gyvūnai ir gali važiuojant žymėti, ką matėte. Yra net spec leidimas vaikams.
- Knyga ar pan, jeigu netyčia pabostų važinėjimas, o telefono bateriją norisi pataupyti.
- Plaukų gumytė ir šukos. Nes vėjas.
- Kremas nuo saulės. Na jį visur visad rekomenduoja, bet mes kažkaip nesitepėm ir nenusvilome, bet ir sezonas ne visai svilinantis buvo.
O DABAR FUN RANDOM FACTS APIE GYVŪNUS 😀
Dramblienė laukiasi 22 mėnesius.
🦒Žirafa gyvena 36 metus, laukiasi – 16 mėn.
Jos miega gulėdamos su kaklu stačiai. Miega jos deja, pusę val per dieną, tačiau dienos eigoje apturi daug „powernap’ų”.
Ūgis – dažniausiai apie 5 m patinas, 4 – patelė.
Kuo žirafa vyresnė – tuo tamsesnė, galioja abiem lytim.
🐕Jeigu užpuola higiena žmogų, ji nužudoma (taip pat ir kiti gyvūnai, užpuolę žmones) nes tikėtina paragavus žmogienos nenustos ieškojus ir puldinėjus, kėlus žmonėm gresmės. Kaip sakant kartą paragavęs negali sustoti.
🦌Impalų (tokios kaip stirnytės, kurių pilna parke) užpakaliai papuošti juodu raštu, gidai tarpusapy juokiais, kad jis atrodo kaip mc’donalds logo.
Šūdvabaliai suvalgo 70 % visų ekskrementų.
🐘Drambliai turi 2000 uoslės receptorių, tuo tarpu žmogus – 400, šuo – 800. Gidas pasakojo istorijas, kai drambliai priėję prie turitų parodydavo žiną, jog žmogus sunkiai serga ar laukiasi. Jie net užuodžia nėštumą, įsivaizduojate? Crazy😅
Drambliai labai mėgsta apelsinus. Who ever knew?
Drambliai valgo 17 iš 24 valandų paroje.
🦏Raganosis yra zebro giminaitis.
🦓 Beje, zebro raštas unikalus kaip piršto antspaudas.
Kokius gyvūnus būtina sufotomedžioti?
The Big Five arba The Big Seven. Tai tapo jau rinklodariniu reikaliuku, tačiau vis tiek tikslas safaryje yra pamatyti bent šį penketuką: liūtas, leopardas, dramblys, buffalo ir raganosi.
Pridėkite Afrikos laukinius šunis (lucky us🍀😅) ir herojų nuo Cheetos traškučių, ir jau turite apie ką 10 valandų pasakoti savo lėktuvo kompanijonui ;)
VIETINIS AFRIKOS KAIMAS
Po safarių, kaip minėjau, galima dar pasipildyti programą pramogomis.
Mūsų priešpaskutinės dienos intense dienotvarkėje po safario buvo įtraukta “visiting cultural village”.
Nemeluosiu – didžiu entuziazmu nespinduliavau – maniau, kad bus dar viena turistam adaptuota programa su kostiumais ir šokiais. Viskas su jom ok, tik vienos per kelionę kaip ir pakanka.
🧞♂️O tada atvaro linksmas vietinis viriokas vardu Goldman (kaip ir Kinijoj čia daug kas susigalvoja antrą vardą, kad turistam nelaužyt liežuvio), nusiveda mus į stotį, kur mikriuku lekiam iki kaimynystėj esančio kaimelio!
😀Ir staiga Meh pramoga virto į Oh yeah!
Kelionėse labiausiai mėgstu pažinti žmones, panirt į jų kultūrą, paklaidžioti gatvėmis, pasimesti, paragauti maisto iš namų virtuvės. Ir kai jau maniau šįkart viso to nepatirsianti..!
Kelionę pradėjome parpėdami vietiniu mikriuku – taksi. Pirma stotelė – senuko namai. Karvės vis dar vertinga valiuta, kuria atsiskaitoma už būsimą žmoną uošviui. Šiaip jau karvė toks visai šventas reikalas Afrikoje. Beje, karvių mėšlu poliruojamos grindys – jos ir sutvirtėja, ir apsaugo nuo vabzdžių😅
Keistokai pasijutau kai visi įgriuvome pas paprastą žmogų į namus, visgi juokingiausia buvo, kai jie priėjo prie mūsų ir parodė tika numelžto pieno butelį ir išpūtę akis sakė: Įsivaizduojate? Tai tika pamelžtas pienas😅😅
Po to užsukome į vietos barą, nieko labai įspūdingo apart grotų, apsaugančių barmeną nuo padauginusių ir baseino, kurį turi kiekvienas baras vidiniame kieme. Nu nes faina maudytis. Išgėrus.
Apturėjome pažintinę ekskursiją su edukacija apie medžius ir jų lapus bei pamatėm seniausia kaimo Baobabą😅🤷♀️
Na ir galiausiai susipažinome su vietine moteryte, kurios šeimą ir aplankėme. Prieš tai mergaitės maloniai man parodė, kaip rišasi kūdikius ant nugarų. Prisiekiu, tai vienas nesaugiausiai atrodančių dalykų gyvenime, o jos pariša tuos kleckus su rankšluosčiu ir varo visko veikti.
Šeimoje mus pavaišino vietinėm vaišėm, tame tarpe Mopane vikšrais, virta kasava (valio mitybai be lektinų), žemės bei makadamijų riešutais, arbatėle. Taip pat papasakoje apie kultūrinius dalykus, gyvenimo ypatumus ir pan. Galima buvo pas vyriausią moterį šeimoje išsiburti. Na nieks nesiūlė labai jau, pačios pasiprašėm, sužinoję, kad tokia viena iš tų moteriškių funkcijų.
Andrius pažaidė futbolą su berniukais, o aš vis peikiau save, kad nepasigilinom, į kokią ekskursiją varysim – visą kelionę pravežiojau saldainius, skirtus vietiniem vaikams lagamine. Jeigu planuose kelionė į Pietų Afriką – būtinai įtraukite pusdienį su tokio tipo „ekskursija”.
Na ir žinoma, kaip maisto bloge
kelionė į Pietų Afriką
be Afrikietiško maisto apžvalgos? :)
Prieš pradedant, noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra gili kultūrinio maisto apžvalga. Tai daugiau mano savaitės maisto potyrių ir nuogirdų rinkinys.
🦐Tai žodžiu. Liudesys tame, kad juos supa vandenynas, o jūros gėrybes importuoja. Ok, gal kur nors vietinio ką nors ir rasite. Nors vargu. Craaazy. Visgi nevenkite jūros gėrybių. Visur standartiškai yra griliuke keptos krevetės. Su šitu prašauti sunku.
Chebra apsivalginėjo austrėm Johanesburge, o taip pat Gintaras minėjo, kad yra net austrių valgymo ekskursija, kai visą dieną varai valgyt austrių. Nebuvau, nežinau, esu alergiška🤷♀️
🥗Visur. Apsoliučiai visur standartinės salotos yra graikiškos salotos. Net jei rašo just „side salad”, žinokite, tai bus variantas su FETA ir alyvuogėm.
Kaip garnyras dažniausiai paduodami tušinti špinatai, moliūgo košė (čia jų vadinami veggies). Kartais galima gauti batatų juostelių.
🥘Karis, dar vienas dalykas kur neprašausite.
🥩Mėsos valgytojai turėtų džiaugtis – jautiena, aviena, įvairios laukinės mėsos – čia visur ir dažniausia bus paruošta tobulai. Su mėsa neprašausite. Taip pat čia džerkių – vytintų mėsyčių mėgėjų rojus.
🌽Taip pat labai mėgiama kukurūzų košė. Kaip pasakojo gidas, juodaodės moterys ją perverda, kol sušoka į kietą gniutulą ir nešasi su savimi, valgo visą dieną.
O šiaip valgykite sezoninių vaisių, mes pataikėm ant papjų, taik irtom jas non stop, taip pat makadamijos! Skrudintų makadamijų riešutų sviestas yra dieviškas! Toks nuostabus, kad mes netrukus jį importuosime ;)
Aij nu aišku atsiradus progai pargauti krokodilo ar kitokios egzotikos.. Neatsisakykite ;)
Na ir jau visai pabaigai keletas valgomų lauktuvių, kurias parvežiau ir rekomenduočiau parvežti: prieskoniai ir makadamijų sviestas😀 Daug sviesto. Nors pala. Netrukus jo galėsite nusipirkti mūsų krautuvėse. Lietuvoje 🤗
Reziumuojant – kelionė į Pietų Afriką buvo nuostabi! Kartais verta nesifokusuoti savo įsivaizduojamas svajonių destinacijas, o leisti likimui nuvesti ten, kur jam atrodo tau reikia tąkart atsiduorti. Man to reikėjo.
