Prieš keletą savaičių vykęs pokalbis su GOMAMA narėmis privertė susimąstyti. Aš dalinuosi viskuom, tik ne tuom, ką išmanau geriausiai. Tiksliau ką darydama jaučiuosi geriausiai. Ir ko darymas man yra labai natūralus.
MARKETINGAS
Taigi šiek tiek priešistorės.
Baigus mokyklą Vilniuje nelabai norėjau stot drauge su visais bičiuliais į ISMus. Sugalvojau, kad noriu studijuoti REKLAMĄ. Tuo metu buvo galimybė mokytis tik kolegijoje. Na o kolegija mano laikais buvo labai nelygis. Tad visiško atsitiktinumo dėka patekau į vieną stiriausių menų universitetų Britanijoje – University for the Creative Arts. Nors tada lietuvaičiai kaip tik pradėjo plūsti darbuotis Angliškose lysvėse, paradoksalu, mano universiteto istorijoje ten mokėsi vienas Lietuvis. Ir viena mergina įstojo tais pačiais metais.
Išvis Farnham miestukas, kuriame buvom įsikūrę, vienas britiškiausių ir užsienietis gana didi retenybė.
Jeigu ne studentai, ten dominuotų pensionai.
Studijos man labai patiko. Ir labai sekėsi. Viskas buvo paremta praktika. Jokių testų, zūbrinimų, priverstinų vadovėlių skaitymų. Ir jokių nereikalingų dalykų. Tik tai ko tavo profesiniame kelyje prireiks.
Nu žiauriai žiauriai gerai. Atlikinėdama praktiką agentūroje jaučiausi kaip studijose. Mokslo modelis sudarytas taip, kad tu iškart išėjęs į gyvenimą natūraliai suprastum ką ir kaip reikia daryti. Iki šiol žinau yra situacijų kai akimirksniu žinau ką riekia daryti, bet paaiškinti iš kur ir kaip žinau – nežinau.
Todėl iki šiol savo darbo stilistiką aš vadinu intuityviu marketingu.
Tokia ta mano studijų magija. Tiesa, turiu pasakyti, jog turėčiau dirbti kokioj reklamos agentūroj kūrybininke pagal išsilavinimą, o ne marketingeste. Bet tame matau vien privalumus – mąstau netipiškai.
Aišku, gyvenimas atskirai nuo šeimos ir draugų tokiam jaunam amžiuje – labai sunkus, depresiją varantis reikalas. Bet šįkart ne apie tai.
Po studijų grįžau į Lietuvą ir… daug freelancinau už ačiū. Visiem pažįstamiem ir nepažįstamiem.
O galiausiai įstojau į magistrą (kuris realiai man davė žinių nieką) ir atsitiktinai įsidarbinau vienoje didžiausių žiniasklaidos grupių. O dievai kokia aš dėkinga už šią patirtį, o dar labiau už aukso vertus kontaktus visam gyvenimui. Nes grupė skilo ir visi žurnalistai, redaktoriai išsibarstė po visas įmanomas Lietuvos žiniasklaidos priemones.
Iš ten išėjau po kurio laiko, nes pakvipo negražiais dalykais. Nepaminėjau, jog visad svajojau turėt savo kepyklėlę.. Buvo ta kofiinų pradžia Lietuvoje, manau daug kas svaigo turėt kažką tokio.
Tai tos svajonės vedama įsidarbinau didelėje restoranų grupėje, praėjus turbūt 15 pokalbių, kol galiausiai atsistojau ir pasakiau reikia jum marketingisto ar ne, nes man jau atsibodo čia vaikščioti.
Visiškai kitokia patirtis. Absoliučiai. Džiaugiuosi, nes gavau tą kaifą „atidaryti savo restoranus” ir nestresuot dėl to kaip juos išlaikyti. Žinot gi, kad daugelis foodies anksčiau ar vėliau pasvaigsta apie savo restoraną. Tai aš nusiragavau šitų dalikų sočiai ir daugiau.
Po to prasidėjo mamystė, kai atradau fotografiją, rašymo džiaugsmą, atsirado mano pirmas blogas (daugiau portfolio) ir grįžau prie freelacinimo.
Na o mažajai šgtelėjus vyrui pagaliau pavyko įkalbėti mane prisijungti prie jo šeimos verslo: Biržų duonos. Pradėjau ten dirbti marketingiste, o šiandien jau turiu šiokią tokią 5 asmenų komandą ir esu atsakinga už įmonės marketingą ir inovacijas. Kasdien mokausi ne tik kurti, delioti įmonės viziją, įgyvendinti idėjas, tačiau vienas sudėtingiausių dalykų – darbas su žmonėmis. Ne tik užduočių delegavimas, bet ta riba kaip bendrauti, suprasti, motyvuoti žmones, kaip išketi tikslus, kaip neleisti lipti ant galvos. Kaip priimti nepopuliarius sprendimus. Bet su pastaraisiais aš kažkaip problemų neturiu.
Štai tokia glausta mano karjeros istorija.
O toliau kviečiu paklausyti go mama podcasto, kur dalinuosi maisto (ir ne tik) marketingo atradimais, patarimais, įžvalgom ir tt.
Jį rasi paspaudus čia.
