Smilkstantys džiovintų žolelių, žiedų, lapų, spyglių dūmai ne tik skleidžia malonų aromatą, smilkinimas yra ir vienas seniausių ritualų pasaulyje. Jis išvalo sielą, energetiką, padeda sukurti darną ir harmoniją.
Aš asmeniški pastaruoju metu nes didelė smilkalų gerbėja – kai antrą kartą pastjau pasidariau itin jautri kvapams. Visgi pats ritualas mane labai žavi, todėl namuose kartais prasieinu su Palo Santo lazdele ar uždegu kokio lietuvių kūrėjo žvakę.
Šiuos žolelių smilkalus gana skubotai gaminau dar per anas Jonines, kai užmačiau pas vieną mega žavingą suomę instagrame. Ypatingo ritualo tąkart nesugalvojau, visgi surišau, sudžiovinau ir palikau visus metus gulėti metaliniame atvirame krepšelyje lentynoje. Kaip interjero detalę. Ir štai apsisuko metai (atrodo laikas rimtai gyvena savo gyvenimą) ir galima bus susigalvoti apsivalymų – burtų vakarą.
Ir lai tai tampa tradicija 🧚♂️
Visgi žvelgiant į artimiausius orus, panašu, kad tikrai spėsi susidžiovinti ir savo ryšulėlį.
Tad receptas paprastas: imi patinkančias laukų žoles, augalus, gėles.
Glaudi drauge.
Apriši siūlu ir pakabini džiūti (deginimui geriau aprišti siūlu, ne virvute).
Uždegi, leidi liepsnai šiek tiek įsidegti, užpūti ir smilkini.
Po apačia padedi lėkštutę.
Kokias žoles rinkti ir kaip jas tarpusavyje derinti – priklauso absoliučiai nuo jūsų.
Man tiko mėta, eukaliptas, šalavijas, rozmarinas, levandos.. Galima pridėti nuo Kalėdų užsilikusio cinamono, džiovinto apelsino riekelių.
Pirmą kartą gaminant geriau smilkinti atviroje erdvėje – juk nežinai, tiks patiks nepatiks galutinis rezultatas.
