Abrikosų uogienė su rozmarinais – netikėtas stebuklas stiklainyje! Nuostabus derinys, kol kas nepaliko abejingų. Buvo komentaras, jog geriau naudoti maltą rozmariną, nes tos „šakelės“ burnoje veliasi. Bet juk dingsta visas „rustik“ uogienės stiliukas!
Man ji skaniausia su sūriais ir kitais pieno produktais, žinoma. Jau išragavom su Cheesecake’u, grūdėta varške, parmezanu ir įvairiais varškės sūriais.
T O B U L A!
Tiesa, mama paragavus sakė, jog tai iš tų „greito suvartojimo“ – nepakankamai saldi, su rūgštele… Burbtelėjau, kad ji pratus prie tradicinio diabetą varančio uogienių skonio, bet dabar mąstau, gal ji ir teisi buvo. Bet kuriuo atveju, matau, kad su tokiu jos suvartojimo pagreičiu net iki rudens neišlaikysiu nei vieno sloikiuko.
Man atrodo, dar nesu pasakojus apie savo ypatingą santykį su maistu, kai laukiausi.
Tai vat, daugumai pasireiškia įvairių keistenybių – potraukis šokolado ir marinuotų agurkėlių deriniui, troškimas gerti obuolių sultis, raugintų kopūstų sriuba kiekvieną dieną ir tt.
O man atsirado begalinė meilė česnakui ir nenumaldomas potraukis virti uogienes.
Ne šiaip kokias, o keisčiausius derinius. Nuo medumi kvepiančio agurkų džemo iki braškių su levandom uogienės.
Taip, šiandien tokia mano kulinarinė šizofrenija nelabai ką nustebins, bet prieš dvejus metus vien faktas, jog verdu uogienę skambėjo kaip iš fantastinės siaubo komedijos. Vyras apeidinėjo virtuvę 3 metrų spinduliu, nes ji atrodė kaip laboratorija su besitaškančiais spalvotais uogų fontanais.
Aš tai nurašiau lizdo sukimo sindromui su nediduku gastronominiu nukrypimu.
Užtat Kalėdom nebereikėjo ieškoti dovanų. 😉
Taigi tų prisiminimų įkvėpta šiemet taip pat stiklainiukuose apgyvendinau keletą įdomių derinių.
Planavau pradėti nuo braškių – juk sezonas, sezonas!
Deja, atėjus į turgų vietoj prieš tai stabiliai vyraujančių 2.8eur – 3.5eur už kg, staiga matau 5-6eur. Kainos išdygo kaip kokios musmirės po lietaus! Matyt, kaltas prieš tai iš pasalų mus užklupęs cunamis.
Taip supykau, kad prekybos centre prisipirkau abrikosų už 1eur/kg. Ir jei jau nuoširdžiai, tai esu persikų žmogus. Bet, matyt, pats likimas pasirinko už mane iš ko virti uogienę.
Ir žinote ką, nenuvylė! Pirmą kartą per beveik 5 metus drauge, pamačiau savo vyrą slapta nulaižant lėkštę! Manau, tuom viskas ir pasakyta apie šios uogienės skonį, užteks odžių, kimbam prie darbo:
Mums prireiks
- Abrikosai | 1.2kg grynos masės (pirkau apie 1.5kg - nukaulinau, minkštiem nulupau žievelę ir kol su jais krapščiausi, dar kelis suvalgiau)
- Cukrus arba naudojamas saldiklis | 600g (jeigu norite išlaikyti uogienę žiemai, cukraus kiekį didinkite iki 1kg.)
- Rozmarinas | 3-4 vš (šviežias arba džiovintas)
- Apelsinas
- Citrina
Viskas labai paprasta
1. Abrikosus nukaulinam, perpjaunam pusiau (žievelės lupt nebūtina, bet labai minkštučiam nulupau ir minkštimą sutryniau tarp pirštų - nes tai smagu). Kiekvieną pusę pjaunam dar per pusę. 2. Vaisius dedame į didelį puodą, užpilam cukrumi ir išmaišom. Paliekam pusvalandžiui. 3. Dedam rozmariną, ir nutarkuotą apelsino žievelę (tarkuokite tik oranžinę dalį, nes balta suteiks nepageidaujamo kartumo). 4. Pilame apelsino bei citrinos sultis ir verdam 20-25 min. Pusiaukelėj aš dar pravažiavau su blenderiu, bet nepersistenkit - dėl tekstūros palikite ir truputį sveikų abrikosų puselių. 5. Išjungiam kaitrą, paliekam kelias minutes atvėsti ir supilstom į stiklainius.
Pastabos
Aš mėgstu uogienes mažučiuose indukuose, likusiuose nuo visokių padažų. Juos paruošiu taip: nušveičiu su soda ir paverdu 3-5 min dideliame puode vandens. Arba išplaunu indaplovėje, o po to vis tiek dar pašaunu keliom minutėm į įkaitintą orkaitę. Inspiracija iš www.thevintedmixer.com
