Nesu ta, kuri į festivalius perka išankstinius bilietus. Išvis nemėgstu eiti į kiną, kai filmas tik pasirodo. Turiu turbūt iškreiptos klaustrofobijos potepių – labai nemėgstu pinos žmonių salės.
Bet jau kokie 3 metai stengiuos nueiti į visus kulinarinius filmus. Tiek Kino Pavasaryje, tiek Skanoramos metu.
CHAENAS – YPAČ TYRO ALIEJAUS KRAŠTAS
JAÉN, VIRGEN & EXTRA | Ispanija
Apie aliejų galėčiau klausytis valandų valandas.. Per parodas dažnai pastringu ties kokia tetule, pasakojančia apie imperatoriaus pasodintus ir jos kieme augančius alyvmedžius, alyvuogių rūšis, skonius, poskonius..
Deja, šio filmo metu užsnūdau.. 3 kartus. Šiaip esu labai atvira kulinariniam filmam.
Kadangi jų nėra tiek daug, ypač retenybė Lietuvos kino tearuose, visad stengiuos mažiau teisti, greičiau pateisinti.
Tad atsiverti apie tą užsnūdimą nebuvo taip lengva. Bet iš dalies buvau ir pavargus – savaitės pabaiga bla bla.
Čia iš esmės pasakojama apie konkursą, tiksliau rinkimus, vykstančius viename iš didžiausių alyvuogių aliejaus gaminimo regionų Ispanijoje. Gražūs vaizdai, kalbinami skirtingi augintojai, daug intarpų su šefais. Kabinama istorija, kaip tas regionas klestėjo Romos imperijos laikais ir eksportuodavo ispaniškus alieju į Italiją.
Daug kalbama apie Picual rūšį.
Ko pasigedau? ISTORIJOS. Kažko, kas neleistų užsnūsti.
Nors tai ir dokumentinis filmas, jis turi kabinti.
Negana to, dar ir filmo pabaigoje parodė rinkimų ceremoniją ir neatskleidė, kuris ūkis laimėjo.
Nu COME ON!
Kaip aš jaučiausi? Kaip pastrigus to miestelio info centre su knygele, bukletėliu apie regioną (kur būna 5 kalbom). Tai čia puslapiai sudėti į ekraną ir užgesinta šviesa. Įstrigai.
Ar eičiau dar kartą? Nemanau.
Tai buvo vienintelis šių metų kulinarinis filmas, kurį norėjau pamatyti. Nuoširdžiai tikėjausi iš filmo daug, juk patys importuojame aliejų iš šio regiono.
Eij bet tai vieno žmogaus nuomonė! Neprivalot manimi tikėti.
Še citata iš kažkieno kito apžvalgos:
In the documentary, Spanish filmmaker and producer José Luis López Linares highlights olive oil’s role in the Mediterranean diet and the landscape of Jaén and its olive groves. The film, a vehicle for the sector’s national and international promotion, also explains the role Picual olive variety has played in Jaén’s 21st-century olive oil revolution.
OliveOilTimes
ŠEFAS FLYNAS
CHEF FLYNN | Amerika
Sakyčiau šis filmas sužavėjo labai. Ne tik kaip kulinarinis. Iš pirmo žvilgsnio tai juosta apie paauglį, tapusį gastronomijos Justinu Beaberiu. Pasijutau tartum aš gyvenu kažkokiam kitame pasaulyje, kad apie jį nieko nebuvau girdėjusi..
Anyways, iš tiesų, filmas gvildena labai daug įvairių temų. Kaip koks kopūstas.
Nuostabiai lukštenami tėvų vaikų santykiai, žinomumo kaina, kritiškas žvilgsnis į socialinius standartus ir pan.
Man labai įstrigo viena Flyno mamos įžvalga, jog kai mūsų gyvenime įvyksta kažkoks lūžis/situacija kuri nėra mūsų rankose, mes ieškome paguodos ir stačia galva panyram į tai, ką galime kontroliuoti.
Flyno situacijoje, juos paliko priklausomybę nuo alkoholio turintis tėvas ir vaikas užuovėją atrado gamindamas.
Šiek tiek susitapatinau. Net ne šiek tiek.
What sets this lively, engaging doc apart is that we see Flynn become a culinary star through the eyes of his mother.
L.A. Weekly
RAMENAI
PAMEN TEH | Japonija
Filmas, kurio metu gal 3 kartus nubraugiau ašarą. Čia ta fone vis ne laiku užspaudžianti pianino muzikėlė kalta. Rimtai, momentais perspaudėt su ja.
Bet šiaip jautrus ir gražus. Pasakojimas apie vaikiną, kuris dirbo šeimos ramenų restoranėlyje. Mirus tėvui, jis išvyksta į Singapūrą klaidžioti prisiminimų takais. Čia labai tinka ta frazė ‘looking for closure”. Dabartis nuolat persipina su praeitimi, momentais tik gal kiek kičinis, ypač dėl tos muzikos jautriomis akimirkomis.
Be to, nesuprantau kaip ten su tom kalbom. Tai jie tarpusavy angliškai šneka, neva vieni japoniškai, o kiti kinietiškai. Staiga jau supranta vieni kitų kalbą. Tada vėl angliški intarpai.
Anyways, jautrių filmų beveik nežiūriu, tad man šįkart maloniai suėjo – tokia sekmadienio egzotika.
Kelios gražios kino kritikų frazės, kurias radau internete apie šį filmą:
Ramen Shop believes that the healing power of food can satisfy our hunger for comfort in difficult times, and that should be filling enough for now. |
RogerEbert.com
In Ramen Shop, a sip of broth and a slurp of noodles means more than a trip down memory lane. It means a second chance to say goodbye to loved ones. |
Paste Magazine
Reziumuojant. Atvirai – kaip tik buvau po gongų meditacijos, tai gal dėl to jautriai teigiamai priėmiau šį filmą. Bet man patiko, kaip ir praeitais metais matytas kitas kūrinys iš Japonijos „Mama, kas vakarienei”.
Visos naudojamos nuotraukos yra rastos internete.